- žiluoti
- žilúoti, -úoja, -ãvo intr. Š, DŽ, NdŽ, KŽ 1. darytis žilam, žilti: Luzges virino ir trinko galvas, juo plaukai žiluo[ja] motriškoms Šts. Da veido jauno, o jau plaukai žilúoja Ds. | refl.: Jau aš senstu, jau plaukai žilúojasi Dkš. 2. darytis su žilais plaukais: Galva žilúoja – senystė Sug. Man širdį diegia, diegia, pradėsiu žilúot Trgn. Greitai, greitai svietas dar̃ žilúoja Arm. Da jaunas žmogus, ale jau žilúoji; kap toliau būsi Dv. Tik šiemet žilúot ėmė Alks. Nežilavaũ ilgai, dukterys va jau žilúoja Psn. Prie kapo senų tėvų galvelės žilavo (d.) Šk. ^ Dukart žmogus durniuoja: kap žilúoja ir kap pradeda apauginėt plaukais Str. 3. darytis baltam, balti, baltuoti: Šienas ilgai džiovinamas žilúoja Grv. Tuojau ir avižos reiks pjaut, matai, kaip žilúoja Ds. Žiluoja kerpės, nuo kaitros dar balčiau pražilusios, kietos, aštrios rš. 4. darytis pilkam; pilkuoti: Žilúo[ja] dangus, ateita lytaus Lk. Matau, žiluoja kažkas greta telyčios rš. Gryčios kampai žiluoja, tamsa tirpsta V.Bub. Gretimais žilavo klėties siena rš. \ žiluoti; apžiluoti; išžiluoti; nužiluoti; pažiluoti; pražiluoti; sužiluoti
Dictionary of the Lithuanian Language.